Daugumą savo valgymų anksčiau atlikdavau greitai. Prie kompiuterio. Su telefonu rankoje. Stovėdamas virtuvėje. Kartais net neatsimindavau, ką valgiau – tik kad „kažką suvalgiau“.
Kai pradėjau stebėti, kiek greitai valgau, nustebau. Dažnai lėkštė būdavo tuščia per septynias–aštuonias minutes. Tada ėmiau klausinėti savęs: ar tikrai spėju pajusti skonį?
Kodėl greitas valgymas tampa norma
Nes jis patogus. Jis leidžia „susitvarkyti“ su maistu ir grįžti prie darbų. Jis nereikalauja sustoti. O sustoti atrodo neefektyvu. Todėl greitis tampa numatytuoju režimu.
Problema ta, kad greitas valgymas dažnai palieka jausmą, kad kažko trūksta. Ne todėl, kad maisto buvo per mažai, o todėl, kad dėmesio jam buvo per mažai.
Lėtesnis valgymas nėra prabanga. Tai būdas grąžinti maistui jo vietą dienoje.
Kaip pradėjau keisti tempą
Padėti telefoną
Pirmasis žingsnis – valgyti be ekrano. Net jei tik dešimt minučių. Tai iš karto sulėtina tempą.
Padėti įrankį tarp kąsnių
Po kiekvieno kąsnio padedu šakutę ar šaukštą. Tai priverčia padaryti mikro-pauzę. Temp as automatiškai krenta.
Kramtyti šiek tiek ilgiau
Ne skaičiuoju kartus. Tiesiog stengiuosi nepraryti per greitai. Kai kramtau lėčiau, skonis tampa intensyvesnis.
Ką pastebėjau
Maistas tapo įdomesnis. Pradėjau jausti atskirus skonius ir tekstūras. Dažniau pastebėdavau, kada jau užtenka. Valgymas nustojo būti tik „kuru“.
Kai diena skubi
Tada darau kompromisą: bent pirmąją valgymo dalį – be telefono ir su keliomis pauzėmis. Likusią – kaip išeina. Tai vis tiek geriau nei visiškas greitis.
Pabaigai
Lėtesnis valgymas man tapo vienu paprasčiausių būdų grąžinti sau dėmesį dienos viduryje. Jis nereikalauja specialių produktų. Tik šiek tiek daugiau laiko ir šiek tiek mažiau paralelinių veiklų.
Jei nori išbandyti, pradėk nuo vieno valgymo per dieną be telefono.