Anksčiau vanduo man buvo kažkas, ką „reikia“ gerti. Taisyklė. Aštuonios stiklinės. Arba „daugiau vandens“. Toks požiūris greitai sukeldavo pasipriešinimą. Kai tik diena būdavo intensyvi, vanduo nukrisdavo į antrą planą.
Dabar žiūriu kitaip. Vandens gėrimas man yra ne užduotis, o įprotis, kuris grįžta be spaudimo. Stiklinė šalia. Primimas, o ne reikalavimas.
Kodėl spaudimas neveikia
Kai kažkas tampa taisykle su skaičiumi, jis greitai virsta dar vienu dalyku, kurį „reikia suspėti“. Tada atsiranda kaltė, jei nespėjau. O kaltė retai padeda išlaikyti įprotį.
Todėl atsisakiau skaičiavimo. Neskaičiuoju stiklinių. Tiesiog stengiuosi, kad vanduo būtų matomas ir lengvai pasiekiamas.
Vanduo grįžta į dieną tada, kai jis netampa dar vienu spaudimu.
Ką darau praktikoje
Stiklinė matomoje vietoje
Ant stalo, šalia kompiuterio, virtuvėje. Kai matau, geriu dažniau. Kai turiu eiti ieškoti – geriu rečiau.
Ryto stiklinė
Pirmas dalykas po to, kai atsikeliu – stiklinė vandens. Ne taisyklė „privalau“. Tiesiog įprotis, kuris atsirado savaime, kai pradėjau jį kartoti be spaudimo.
Prieš valgį
Prieš sėsdamas valgyti dažnai išgeriu kelis gurkšnius. Tai tapo natūraliu perėjimu.
Ką pastebėjau
Kai vanduo yra šalia, geriu reguliariau be pastangų. Diena atrodo šiek tiek sklandesné. Nėra jausmo, kad „reikia atsigriebti“ vakare.
Taip pat pastebėjau, kad kai geriu be spaudimo, mažiau ieškau kitų gėrimų iš įpročio.
Pabaigai
Vandens gėrimo įprotis man tapo vienu tyliausių ir paprasčiausių dalykų dienoje. Jis nereikalauja motivacijos. Reikalauja tik to, kad stiklinė būtų matoma.
Jei nori išbandyti, pradėk nuo to, kad pastatysi stiklinę ten, kur praleidi daugiausia laiko. Pažiūrėk, kas nutiks per savaitę.